„Kartais užtenka vieno žingsnio, vienos konsultacijos, kad atrastum tai, ko taip ilgai ieškojai...“

Šiandien susitinku su Agne, nerealią gyvenimo istoriją turinčią psichologę, kuri baigė psichologijos bakalauro studijas Vytauto Didžiojo Universitete, o magistrą Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitete. Taip pat, įgijo papildomą onkopsichologijos specializaciją, dirbo Kauno Klinikose ir konsultavo žmones pačiais įvairiausiais klausimais, kartu, padėjo žmonėms išgyventi ir išgyti sužinojus pačias sudėtingiausias diagnozes.

Kalbėjomės labai atvirai apie viską, gyvenimą, jo pamokas, jogą, kuri taip pat buvo didelė Agnės gyvenimo dalis ir apie patį sudėtingiausią jos gyvenimo įvykį, kai tiesiogine to žodžio prasme Agnei sustojo širdis ir ji paniro į komą.

Pagrindinis mūsų susitikimo tikslas buvo pakalbėti apie tai, ką ir kaip daryti, kai pajunti, kad kažkas su psichologine sveikata nėra gerai ir supranti, kad reikia ieškoti pagalbos. Ir apie tai, kai supranti, kad tiesiog trokšti pokyčių ir savirealizacijos, o ką daryti tada?

- Agne, tai pakalbam, kaip ten yra su ta sveikatos sistema ir ką tu patartum žmonėms, kurie supranta, kad kažkas negerai ir reikėtų kreiptis pagalbos.

- Visų pirma, reikia pradėti nuo to, kad reikia prisiimti radikalią atsakomybę už save ir savo sveikatą, nesitikėti, kad gydytojas pamojuos stebuklinga lazdele ir tave išgydys. Tu turi eiti, kreiptis pagalbos, turi ieškoti savo specialisto, jei reikia, turi nebijoti sakyti, kad pasirinktas specialistas tau netinka ir visada gali paprašyti savo terapeuto, kad parekomenduotų kitą psichologą ar psichoterapeutą. Jungas yra nuostabiai pasakęs: „ten, kur susitinka du žmonės chemija įvyksta arba ne.“ Va čia ir yra tas gyvo bendravimo stebuklas tarp terapeuto ir paciento.

- Taigi, pirmasis etapas - kreipimasis į šeimos gydytoją ir prašymas, kad gautum siuntimą pas atitinkamą specialistą. Visi Lietuvos piliečiai turi teisę gauti 10 nemokamų psichologo konsultacijų. Jei papuolate pas psichiatrą ir jis jums išrašo vaistus, nereikia dėl to piktintis, tai yra tiesioginis psichiatrų darbas, sprendimas, vis dėlto - yra jūsų rankose, jei nenorite gerti vaistų - prisiimate atsakomybę už savo sveikatą ir prašote gydytojo platesnių rekomendacijų gydymui, nukreipimo pas reikiamus specialistus. Dar kartą primenu, visi šioje situacijoje atlieka savo darbą: psichiatras skiria medikamentinį gydymą, šalia to yra rekomenduojama terapija, tam, kad tu sužinotum priežastį, kodėl tau taip įvyko, kad tu išsikalbėtum, kad tu išeitum iš tos situacijos, kad tau daugiau tai nepasikartotų. Bendrai, psichologines problemas yra rekomenduojama gydytis kompleksiškai ir dažniausiai tai yra: vaistai, terapija, fizinis aktyvumas ir mityba. Na ir reikėtų nepamiršti, kad labai svarbu yra jūsų psichiatro ir psichologo bendradarbiavimas.

- Taip pat, daugelis nežino, kad yra tam tikros įstaigos kaip pavyzdžiui Šeimos santykių institutas, kuris skelbia projektus, ieško tam tikrų pacientų su skirtingomis psichologinėmis problemomis ir suteikia pagalbą. Pavyzdžiui, 10 ar 7-5 konsultacijas, priklausomai nuo temos. Tai rekomenduočiau paieškoti tokių projektų, jei jūsų pasirinkimą lankyti terapiją stabdo finansai. Tai yra Europos Sąjungos lėšomis finansuojami projektai. Fantastinis dalykas. Ir dar rekomenduoju paklausyti „Dialogas“ podcast'o per Spotify, ten du psichologai nagrinėja pačias įvairiausias temas.

- Per savo patirtį yra tekę dirbti gydytojų komandose, kur yra vis dar gajus įsitikinimas, kad kalbėdamas žmogus vėžio neišgydys, tai kam to reikia? Nesupraskite manęs neteisingai, tikrai neteigiu, kad psichologija paremta terapija išgydo vėžį. Bet aš esu turėjusi tokių keistų gyvenimo sutapimų, situacijų, kur galiu sakyti "keistų" galbūt kabutėse, todėl, kad būna atvejų, kai žmonės išgyja nuo įvairiausių ligų. Nes minčių ir mūsų įrašytų programų galia yra neįtikėtina ir su tuo tikrai tenka susidurti konsultacijų metu. Kaip pavyzdys: turėjau pacientą, kuris sužinojo savo vėžio diagnozę tada, kai vaikui buvo keturi metai, tada jis pagalvojo, kad turi gyventi iki tol, kol vaikas baigs mokyklą ir būtent tuo metu jis kabinete atviravo: „aš guliu ligoninėje dabar ir noriu save prakeikti už savo tą mintį, nes atrodo, kad aš kažkokią programą būčiau ant savęs uždėjęs.“

- Mano asmeninis pavyzdys: aš labai bijojau numirti. Savo draugei sakiau: „žinai, man kartais toks jausmas, kad aš kažkada nukrisiu tualete, nebus nei vyro, nieko ir vaikai pamatys mane be sąmonės gulinčią ant grindų, įvyks tai, kas gali nutikti baisiausio.“ Realiai taip ir atsitiko, tik ačiū Dievui, mano vyras buvo namuose. Šio įvykio priežastis: turiu skilvelio virpesius, matyt, susidėjo žindymo nutraukimas ir visiškas kalio ir magnio trūkumas, ko pasekoje tiesiog apalpau, sustojo širdis ir panirau į komą. Taigi, reikia ugdyti sąmoningumą ir stebėti savo mintis, stebėti kokias programas sau įsirašome ir kokias mintis sau patys įsiteigiame, tačiau niekada nepamesti kritinio mąstymo ir į savo sveikatą kartu žiūrėti racionaliai.

- O kodėl pas mus yra tokia sistema, kad kai susergi šiaip - tau yra padaromi visi reikiami tyrimai, bet kai tu turi psichologinių problemų - smegenų sveikata ir visokie tyrimai kaip MRT, EEG, PET, KT ar neuropsichiloginiai testai nėra atliekami.

- Apskritai, emocinei ir psichinei sveikatai nėra suteikiamas toks dėmesys kaip fizinei sveikatai. Prieš dešimt metų viskas buvo dar blogiau, reikia suprasti, kad tokie pokyčiai sveikatos sistemoje užtrunka laiko. Mano pačios sveikatos istorija ir patirtis rodo, kad pokalbiu manęs nebūtų išgydę, tad gydytojai pirmiausia stengiasi atstatyti ir sureguliuoti visą fizinę sveikatą, o jau po to - tu turi rūpintis ir ieškoti kitokios pagalbos, jei jauti, kad to reikia. Taip pat, reikia nepamiršti, kad mūsų emocinė sveikata dažnai priklauso nuo hormonų - dėl to rekomenduojama darytis hormonų tyrimus. Tuo gydytojai ir skiriasi nuo visų dvasinių vedlių, nes jie negali ignoruoti kritinio mąstymo ir jie vertina faktus bei tyrimų rezultatus, nes koks žmogus atsigulęs ant operacinio stalo norėtų patirti gydytojo interpretaciją?

- O ar kažką atsimeni iš savo komos patirties, ar kalbėjais ten su Šventu Jonu? Rinkais pragarą ar rojų?

- Taip, tai galiu papasakoti tik kas liko iš tų prisiminimų, kurie, žinoma, yra subjektyvūs, nes ten buvo keletas prabudimo etapų, o atmintyje viskas labai miglota. Pasakoju: prasideda sapnas ir aš suprantu, kad jei vyksta sapnas, vadinasi tuoj reikės keltis. Aš pradedu sapnuoti savo mirusią močiutę ir savo brolio žmonos mirusią močiutę. Tai yra mirusių erdvė, gilus rūkas, tamsu. Ir aš pamačiusi močiutę, išskėtusi rankas, pradedu bėgti link jos šaukdama: „močiute, aš taip tavęs pasiilgau.“ Ji į mane pasižiūri ir ignoruodama nusisuka. Tada sako: „Agnele, tu turi labai daug darbų, tu čia dar labai negreitai ateisi, eik dirbti darbus ir pirmiausia užaugink vaikus.“ O tada mano brolio žmonos močiutė piktai į mane pasižiūri ir prideda: „mauk iš čia, kad tavęs čia nematyčiau.“ Po viso šito aš ir atsimerkiau, matau vyro šešėlį, klausiu „kur aš?“ - o vyras atsako, kad nukritau, buvo sustojus širdis ir dabar esu ligoninėje. Tokie mano patyrimai ir prisiminimai iš ten - tarp žemės ir dangaus.

- Gerai, o ką daryti, jei gyvenime trokšti pokyčių ir savirealizacijos. Paskutiniu metu labai populiarėja koučingas, ką manai apie visa tai?

- Jeigu tavo problematika yra išmokti susidėlioti dienos planą, ritmą, rutiną, įgyvendinti pokyčius - aš manau koučeris yra labai geras pasirinkimas. Aš manau ir psichologas yra labai geras pasirinkimas. Dedu lygybės ženklą. Jei tau reikia gydytis nerimo sutrikimus - aš manau, kad koučeris yra labai blogas pasirinkimas. Ir aš labai noriu tikėti, kad jeigu žmogus nežinodamas nuėjo pas koučerį, kad tas specialistas turi pakankamai kompetencijos ir gali paminti savo ego bei patarti žmogui kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą.

- Na ir šiaip, pagrindinė mintis ir pagrindinė idėja yra ta, kad tik žmogus žino visus atsakymus į savo problemas ir žino visus kelius į problemos sprendimą. Psichologų ir psichoterapeutų darbas yra suteikti erdvę tiems žmonėms ir sąlygas išsikalbėti bei atrasti, kas, kur, kaip atsitiko ar yra negerai, tam, kad būtų galima sąmoningai tai pakeisti. Tai yra toks pats širdies balso klausymas, kurį praktikuoja jogai ir medituotojai, apie kurį galima išgirsti iš dvasinių vėdlių, tik remiantis mokslu paremtais metodais ir praktikomis. Dėl to manau, kad tiek vieni, tiek kiti - siekia to paties, padėti žmogui išgirsti save, suprasti save ir rasti atsakymus į egzistencinius klausimus, o čia jau žmogui rinktis - kuriuo keliu ir su kokia pagalba jis nori tai daryti.

- Viskas aišku! Papasakok apie savo didžiausią „life changing“ įvykį, kuris pakeitė tavo gyvenimą.

- Na, jei atmetus visą tą istoriją su sveikata. Yra ir kita istorija: po mokyklos aš įstojau studijuoti teisę, buvau trečiame kurse, kaip dabar pamenu - motyvacijos mokytis ir gyventi išvis nelabai buvo, praktiškai visada miegodavau. Bet tada prasidėjo teisės psichologijos paskaitos, kurios mane ypatingai sudomino ir nusprendžiau, kad reikia keisti studijas ir pradėti studijuoti psichologiją. Nors neturėjau matematikos egzamino, paskambinau į VDU, sutarėme, kad iškart susimokėsiu už mokslus ir jie man leis studijuoti mokamoje vietoje. Taip stebuklingai supuolė įvykiai, greitai radau iš kur pasiskolinti pinigų, nespėjau susivokti ir jau sėdėjau VDU dėstomose psichologijos paskaitose. Kai pranešiau tėvams, jie iš pradžių reagavo skeptiškai, tačiau pradėjus studijuoti psichologiją mano visi pažymiai tapo itin geri, nors man užteko tiesiog lankyti paskaitas, spėjau viską - net ir suderinti darbą su studijomis. Tai va, dar vienas įrodymas, kad kai klausai savo širdies - viskas gyvenime pradeda dėliotis teisingai.

- Tai baigdama visiems, kas jaučia, kad turi psichologinių problemų noriu pasakyti, kad terapija pas psichologą ar psichoterapeutą yra tiesiausias ir greičiausias kelias į tų problemų išsprendimą. Neturiu nieko prieš dvasinius vedlius ar sąmoningumo koučerius, tačiau šiose srityse yra daug mistifikavimo, kur labai dažnai viskas yra nurašoma „aukštesnėms jėgoms“, taip tarsi nuimama atsakomybė nuo tavęs paties, o vis dėlto, norint įveikti nerimą, depresiją ar kitus sutrikimus – atsakomybė už išgijimą yra tik mūsų rankose. Taip, tikėjimas yra labai svarbu, aš pati dėkoju Dievui už suteiktą naują gyvenimą, tačiau Dievas mūsų problemų neišspręs, jas turime spręsti patys. Čia svarbu veikimas, kritinis mąstymas, tikėjimas ir pasitikėjimas procesais bei vedimu, kai visi šitie dalykai sueina į vieną – tada turime sėkmės istorijas, problemos išsisprendžia. O vėliau jau galime likti dėkingi arba sau, kad ryžomės, dėjome žingsnius ir statėme pamatus savo gerai savijautai arba Dievui, visatai, aukštesniosioms jėgoms, kurios mistiniais būdais visą šią kelionę palengvino.